Žymų Archyvai: žele

Žele tortas

Šiais laikais turbūt nieko nėra paprastesnio kaip „išsikepti“ žele tortą. Maisto pramonė siūlo tiek visokiausių žele rūšių – viskas jau paruošta, pakutyje ir  želatina, ir cukrus, ir vaisių sirupas… Tereikia kruopščiai laikytis instrukcijos.
Kad tikrai neliktų želatinos gumuliukų, žele iš pakučių geriau užpilti vandeniu iš vakaro. Ryte tereikia išbrinkusią želatiną pašildyti.
Tada norimu ornamentu sudedami vaisiai ar uogos ir pilamas plonas sluoksnelis žele. Atsargiai, kad ornamentas nesubyrėtų dedama kelioms minutems į šaldymo kamerą. Po to vėl vaisiai, vėl plonas sluoksnis žele – ir taip, kol pasiekiamas indo viršus. 
 „Iškeptas“ žele tortas toliau kameroje nebelaikomas, o dedamas į šaldytuvą. Apversti jį nėra sunku. Paimamas didesnis indas, užpildytas karštu vandeniu. Indas su tortu pamerkiamas iki kraštų keletui sekundžių. Tada greitai apverčiamas. 
Žele tortui tinka beveik visi vaisiai ar uogos – tiek švieži, tiek konservuoti sirupe, tiek šaldyti. Ateina vasara. Tuoj pradės sirpti  uogos – žemuogės, braškės, avietės, gervuogės, mėlynės, šilauogės… Iš jų vertėtų ne tik uogienes virti, bet pagalvoti ir apie šaldymą. Atšildytos šaldytos uogos puikiausiai tiks žele tortui. 
Tas pats pasakytina ir apie cukraus sirupe konservuotus vaisius ir uogas, kurių įvairių įvairiausių dabar galime nusipirkti.
Pasakoti čia galima labai daug. Fantazijai ir bandymams – tikras veiksmų poligonas. Pasirinkti vaisiai ar uogos, ornamentai, paties torto forma… Pasaulyje nėra dviejų vienodų želė tortų! 
Ir kas sakė, kad tortui kepti reikalinga kokia nors proga? Netiesa.
Sėkmės!
Šeimininkė Eugenija Mackevičienė

Šaltiena

Be galo skanus patiekalas, pagaminamas faktiškai iš to, kas kitiems patiekalams jau nebetinka. 
O kaip smagu būna kartais jos „prisišveisti“ su bulvėmis, krienais ar mejonezu, su konservuotais žirneliais, ar tiesiog su duona…
Tai – dar vienas patiekalas, gaminamas pagal technologiją „iš akies“. Ir niekada nežinai, kaip gausis, nes produktai yra gana nenuspėjami. 
Taigi, puodas (kuo didesnis tuo geriau) užpildomas „kojytėmis-ausytėmis“, t.y. gerai nuplautomis ir nuvalytomis kiaulių kojomis, ausimis ir panašiais subproduktais. Galima paįvairinti ir paukštiena, žodžiu – viskas, kas „ant kaulų ir kremzlių laikosi“.
Užpilama vandeniu, šiek tiek pasūdoma. Pridedama pjaustytos svogūno roputės, smulkinto (bet ne per stipriai) česnako. 10 litrų puodui dedama 3-4 svogūnai, visa galvutė (ne skiltelė!) česnako. Šiek tiek kvapniųjų pipiriukų (nesmulkintų, žirneliais), lauro lapelis. Keletas stambiai pjaustytų morkų. 
Ir viskas verdama ant labai lėtos ugnies tol, kol kaulai neatsiskirs nuo mėsos. Paprastai tai trunka keletą valandų.Tada nukošiama ir mėsa atskiriama nuo kaulų. 
Į atskirus inelius (dydį galima pasirinkti savo nuožiūra) sudedama šiek tiek atskirtos mėsos ir užpilama skysčiu, kuriame virė. Pastatoma vėsiai, kad sustingtų.  Belieka tik „iškrėsti“ iš indelių, papuošti ir patiekti.
Skanaus!

Šeimininkė Eugenija Mackevičienė